?

Log in

Kiek keista iš tuštumos pavirst į LJ raidžių formą. Bet visai nekeista dar kartą pamiršt LJ slaptažodį. Lenkiu galvą prieš LJ, kad be vargo galėjau susikurt naują. Prieš mėnesį laužiau galvą, mėgindama prisiminti e-mailo slaptažodį. Prieš atostogas nusprendžiau  jį pasikeisti, nes supratau, kad savo gimimo datą reikia pakeist slaptažodžiu, kuris būtų vertas slaptažodžio vardo. Pasikeičiau, grįžau iš zeno stovyklos - didžiulis tamsus "Nežinau" galvoje. Bet išlindo, išsivyniojo kaip sliekas iš po žemių, kai ėmiau bert visus neįtikėčiausius žodžius iš savo galvos. Tada patikėjau, kad visa informacija mums pasiekiama, tik reikia leist jai ateiti.

Bandžiau tuo patikėt ir dar sykį, kai po kelionės į Prancūziją beviltiškai minkiau kompiuterio klavišus, mėgindama prisiminti savo elektroninio banko slaptažodį. Anksčiau tai buvo sujungtas mano mamos telefono pin kodas ir mano pin kodas, bet jau kokie metai, kai perbėgome iš "Omnitelio" į "Tele-2" ir pinai pasikeitė. Tik šią vasarą nusprendžiau pasikeist ir banko slaptažodį. Pasikeičiau, ir galvoje liko juoda tuštuma. Triskart paverčiau ją į formą, bet bankui tai nepatiko, ir mane užblokavo. Bet buvo visai įdomu pastovėt ilgoje eilėje banke ir stebėt žmones - dauguma jų buvo studentai, atėję mokėti už pažymėjimą. Savo išvaizda nuo jų nelabai skyriausi - džinsai, sportinė striukelė ir visokio gero (šiltesnių rūbų ir kruopų) prigrūsta kuprinė, nes tą rytą nuėjau į jogos pamoką, užsukau į banką, perėjau Gedimino prospektu, suvalgiau krišnaitų keptą pyragėlį su obuoliais ir išvažiavau vėl į kaimą.

Vėl į kaimą... Platus žydras dangus, aukštos žolės pievose ir pažliugusiu taku šokčiojantys mažutėlaičiai varliukai - dabar mano kasdienybė. Mokausi leisti savo laiką pavėjui. Mokausi nieko nesiekti, o tiesiog klausytis paukščių čiulbėjimo. Kartais užplūsta mintys - kas bus ateityje, nebus visą laiką taip, kaip dabar, turėsiu sugrįžti. Kur? Į žurnalistiką, kai jau kokį mėnesį "IQ" guli neatverstas, o į interneto puslapius net tingiu užsukti? Kur dar? Nežinau. Bet kažkodėl dėl to mažiau baisu, nei buvo prieš pusmetį. Arba tai nušvitimas, arba šuo ir kariamas pripranta.

Rugpjūčio pradžioje nusprendžiau tapti oficialia darbo biržos bedarbe. Dabar turiu konsultantę, vardu Marija. "Karjeros planavimo skyrius" - taip vadinasi vieta, į kurią privalau nukulniuot kas mėnesį. Jei neateisiu, tapsiu nebe bedarbė, o nežinia kas. Padugnė gal. Ant Marijos stalo stovi rūpintojėlis ir piramidė. Ji man davė lapelį, kuriame turėsiu parašyti rašinėlį, kaip ieškojau darbo. Valstybei labai reikia, kad bedarbiai rašytų tokius rašinėlius, matyt, Lietuvoje per mažai rašytojų. Planuoju surašyt viską, kaip yra iš tiesų: "Dabar gyvenu kaime. Ilsiuosi ir laukiu, kol į galvą ateis idėja, ką galėčiau veikti ateityje". Po plačiu žydru dangum  - mano karjeros planavimo skyrius. Marija tikrai pasakys ką nors įdomaus, kai taip parašysiu. Man įdomių jos žodžių reikia ne mažiau kaip pašalpos, nes savo bedarbystę žadu sukonspektuot į straipsnį. Kada nors.

Jei kas nors dabar manęs paklaustų, ko labiausiai nenoriu daryti, tikrai atsakyčiau, kad nenoriu rašyti straipsnių. Valyt grindis, plaut indus, rinkt obuolius, organizuot savaitgalines vakarone kaimo sodyboj - kai visa tai vyksta, jaučiu, kad kažką darau. Kaimo močiutės, kuri kuria krosnį, mezga servetėles ir murma rožančių, karjera neatrodo prastesnė už tobulai rašančio rašytojo. Apskritai nebežinau, kaip atgaivinti žodžius, kad jie suskambėtų. Nežinau, kam reikalingi visokie žurnalistai ir kitokio pobūdžio realybės interpretatoriai . Dangus ir taip žydras. Neįmanoma jį aprašinėt visokiais samprotavimais.

"Žinai, norėčiau dirbt padavėja kokiame nors jaukioje vegetariškoje kavinukėje. Valyčiau stalus, o fone skambėtų indiškos mantros, - tarstelėjau Alvydui - keliolika metų praktikuojančiam dzeno mokiniui. Ir pati save pagavau už liežuvio, - Bet va, kaip matai, sakau, norėčiau dirbti jaukioje, ne kokioje Čili picerijoje". "Aha, čia kaip mokytojas Hyon Gak Sunimas sakė - norite, kad visąlaik aplink drugeliai skraidytų ir paukščiukai čiulbėtų. Nebėk nuo to, kas sunku. Gal tavęs ten labiausiai reikia", - išgirdau daugmaž tokias mintis. Kažkas galvoje trakštelėjo ir persisuko į kitą pusę. Sugrįšiu. Kada nors. Kai suprasiu, kaip paprastus žodžius paverst slaptažodžiais.

Saulė išlindo. Einu į sodą, kokį obuolį sugraušiu.
Taip skandavo agresyviai nusiteikę kovotojai už vaikų gerovę. Turbūt jie net nesupranta, kad viskas išėjo atvirkščiai. Bent aš esu taip įsitikinusi. Laimėjo gėjai, vienareikšmiškai laimėjo gėjai. Nesvarbu, kad ėjo uždaryti kaip zoologijos sode.

Anksčiau parado idėjai nepritariau. Galvojau - kas iš to, taigi tik dar didesnę žmonių nemalonę jie užsitrauks, kam jie visus taip erzina. Dabar visiškai pakeičiau nuomonę. Pati geriausia kova-  kai taikiai eini, o į tave mėto akmenis. Gera proga sveiko proto katalikams atsiversti evangeliją ir pamąstyti, kaip su homoseksualais būtų elgęsis Jėzus Kristus. Gera proga susimąstyti ir tiems, kurie su draugais pokštaudavo apie gėjukus pyderiukus, nors šiaip pasisakydavo už toleranciją. Gera proga susimąstyti tiems, kurie nemanė, kad netolerancijos problema yra problema.

Ką reiškia tolerancija? Tai nėra draugystė. Toleruoti - gerbti kitą žmogų, nors nepritari jo pažiūroms ar elgesiui. Pavyzdžiui, esi Romos katalikų bažnyčios visas pozicijas palaikantys tikintysis. Puiku, gali manyti, kad homoseksualumas yra nuodėmė. Vis tiek tada gali smerkti tik nuodėmę, bet ne patį žmogų. Jei esi krikščionis, tavo siekis - ne smerkti kitą, bet jį pamilti. Galima pasimelsti, kad homoseksualams Dievas atsiųstų tikėjimo malonę ir Jėzus Kristus juos perkeistų.  Visi teologai sutiks - vienas, be Dievo, žmogus pasikeisti negali. O tie, kurie neatrado Dievo, yra nelaimėliai, nes Dievo malonė dėl to ir malonė, kad priklauso ne nuo pasakytų maldų skaičiaus. 

Čia jau girdžiu pasipiktinusių gėjų balsus, kad jie nesijaučia jokie nelaimėliai ir dėl to Katalikų bažnyčia yra tokia šiokia tokia anokia. Tačiau, kad ir kokia bloga katalikė aš būčiau, vis dėlto siūlyčiau homoseksualams šiek tiek pasidomėti teologija ir suvokti katalikų logiką. Tuomet būtų galima nesunkiai įrodyti, kad monsinjoro Svarinsko malda su krikščionybe neturi nieko bendro. Vien dėlto, kad jis jau iškart užsiima dangiškojo teisėjo poziciją: „Atsiranda kažkokia pasaulinė organizacija, ypatingai nusikaltusi organizacija, kuri ateina į Lietuvą ir nori sugriauti krikščionišką šeimą, gyvenimo būdą, atmesti Šventąjį Raštą, dekalogą ir viską, kas brangu Lietuvai. (...) Šeštadienį šitie nusikaltėliai įsiveržia į Vilnių ir jie nori parodyti, kad jų įstatymas virš visko, virš dekalogo, virš Dievo, virš tautos istorijos".

Kiti homoseksualų priešininkai - "gamtininkai". Tie, kurie mano, kad pasaulyje vieni dalykai yra "natūralūs", o kiti - "nenatūralūs". Jie mąsto visiškai taip pat, kaip krikščionys. Vieni jų yra tikintieji, kiti žodį "Dievas" keičia žodžiu "Gamta". Vienus dalykus priskiria prie blogio, o kitus - prie gėrio, ir mano, kad gėris gali egzistuoti pats savaime, be blogio. Jie tiki, kad žmogui yra natūralu pratęsti giminę, nors ir visiškai neaišku, kam Gamtai reikia tiek žmonių, kurie ją niokoja (Pora klausimų "gamtininkui" katalikui: Kam reikia Dievui nusidėjėlių, kurie daro vis daugiau nuodėmių? Jei vyras juk ne šiaip sau sukūrė vyrą ir moterį, kodėl celibatas nėra nuodėmė?)  

"Gamtininkų"  teorijos silpnoji vieta - tai, kad jie aiškina, kad homoseksualumas yra "prieš gamtą", bet tuoj paneigia savo teoriją, baimindamiesi, jog homoseksualai gali homoseksualais paversti jų vaikus. Jei homoseksualumas - nenatūralus kaip Dauno sindromas, tuomet ko čia baimintis? Sakantieji, jog homoseksualumas yra "prieš gamtą", taip  nenorėdami pripažįsta homoseksualų propaguojamą teoriją, kad homokseksualumas yra įgimtas.

O štai dabar spąstai užsitrenkia.  Sakysi, kad homoseksualas - apsigimėlis, tai bus pripažinimas, kad vaikų paveikti jis negali, nebent tie vaikai jau yra apsigimėliai. Arba žmogaus lytinę orientaciją vis dėlto daugiau lemia ne gamta, o kultūra. Bet jei sakysi, kad homoseksualas, kad žmogaus gyvenimą tikrai daugiau lemia kultūra - tai bus pripažinimas, kad visi mes iš prigimties esame potencialūs homoseksualai, kaip tie parade einantys gėjai ir lesbietės. Tik mūsų gyvenimo aplinkybės kitaip susiklostė. Ką tada kaltinti? Gyvenimo aplinkybes?

Gali pradėti nuo bet kurio atspirties taško - katalikiškojo  ar gamtiškojo, vis tiek viskas susives į tai, kad jų pačių kaltinti neįmanoma. Kaltas - arba Dievas, arba Gamta, arba kultūrinės gyvenimo aplinkybės. Arba niekas nekaltas. Arba - klausimas "Kas yra kaltas" yra kvailas, nes gyvenimas yra toks, koks yra, o ne toks, kokį mes norėtume matyti.

Na, dar atsirastų tokių, kurie man paprieštarautų - betgi tą patį galima pasakyti apie vagis ir žudikus. Jie gal irgi tokie tapo dėl prigimties ar dėl gyvenimo aplinkybių. Negi dėl to juos galima pateisinti? Taip, aš su tuo visiškai sutinku - taip, jie tapo tokie tikrai ne dėl to, kad labai norėjo tokie būti. Kodėl negalima jų pateisinti? Todėl, kad savo veiksmais jie kliudo gyventi kitiems žmonėms. Įstatymai sukurti tam, kad mes, kiekvienas kamuojamas nuosavo egoizmo, kažkaip galėtume sugyventi.

Tačiau kuo kitiems kliudo gyventi gėjai ir lesbietės? 

Tuo, kad viešai glamonėjasi skvereliuose? Tuo, kad demonstruoja plikus užpakalius? Taip, bet tada ir reikėtų uždrausti viešai glamonėtis ir per TV rodyti plikus užpakalius. Visiems - ir heteroseksualams, ir homoseksualams. Musulmoniškose šalyse turb ūt taip ir yra. Bent jau Azerbaidžane gatvėse bučiuotis draudžiama.

Kas lieka tuomet? 

Tik niūri išvada, kad homofobas - tai žmogus, kuris paprasčiausiai neįstengia logiškai mąstyti. Jei tokia yra didžioji lietuvių dauguma - labai labai labai liūdna.

Džiugina tik tai, kad po parado pasirodė tiek daug komentarų ir samprotavimų apie gėjus, kad žmonės bus priversti pasukti savo galvas. Ir galbūt jie nuspręs, kad nenori gėjų mesti akmens. Tai - jau visai nemažai.


- - -

Nesu filosofė, todėl būčiau dėkinga, kad man parodytumėte mano logikos spragas. Galbūt šį nerangių žodžių rinkinį galima patobulinti ir paversti normaliu tekstu.

Kas atsiranda iš niekio?


Ne, čia nieko bendro su Šliogeriu. 

nuostabus pasakojimas apie tuštumą ir formą.

Tegaliu tik tiek ir pasiūlyt,nes jau beveik dvylika, aš kėliausi penktą, o ryt kelsiuos pusę šešių :)

http://www.lrytas.lt/-12690277921267699964-%C5%A1ok%C4%97ja-l-juodkait%C4%97-gyvenimas-pirmiausia-paties-%C5%BEmogaus-kova-su-savimi-nuotraukos.htm

Aj, ir dar. Man pradeda patikti skaityt komentarus po savo intervais. Kažkas yra tuose žmonėse, kuriuos pastaruoju metu kalbinu. Kažkas tokio, kad žmonės nepatingi parašyti pozityvų komentarą.


Netgi lašišą valgyt nesveika

Visi juk sako, kad lašiša - tai jau tikrai sveika.

"Industrial salmon operations use a number of other chemicals to raise marketable fish. All of these pose known and potential risks to human health. These substances include oxytetracycline, an antibiotic that may lead to antibiotic resistance. Similar to the controversial use of antibiotics by the poultry and livestock industries, factory salmon farms must prevent fish from infecting one another with diseases. Because of the high prevalence of drugs on salmon farms, unwary consumers may ingest untold amounts of antibiotics".

"Contaminants like dieldrin, dioxins, toxaphene, and PCBs are often found in food and nutritional supplements manufactured for aquaculture. Because of this, farmed salmon have higher concentrations of toxics than wild salmon.9  Although the U.S. EPA recommends eating salmon no more than once or twice a week, a 2004 study by independent researchers found much higher levels of toxic contaminants in farmed salmon than previously thought. These scientists recommended as little as one serving of salmon per month"

Jei tokius tekstus būčiau atkapsčiusi prieš metus, būčiau labai nusivylusi - taigi taip skanu.
Dabar mąstau - taigi taip brangu, na, ir gerai, kad nesveika, bus mažiau pagundos švaistyt pinigus. O gal net ir susimąstysiu, kad žuvys - taip pat gyvūnai ir nereikia jų valgyti.

http://www.puresalmon.org/human_health.html

Žinoma, galima tuo ir netikėt.

Bjauriausia, kad visi su maistu dalykai kažkodėl ir yra tikėjimo klausimas...

Lietuviški užkalbėjimai


Po savaitgalio, per kurį buvo per mažai ramybės, norisi tik panirt į karštą vonią.
Todėl tingiu pristatinėt tekstą.

Pasakysiu tik, kad čia mokslininkė Daiva Vaitkevičienė pasakoja apie gydomuosius lietuvių užkalbėjimus.

Lokiui perskaiutyti būtina.

http://www.lrytas.lt/-12678050431266447157-etnograf%C4%97-d-vaitkevi%C4%8Dien%C4%97-gydomieji-u%C5%BEkalb%C4%97jimai-ir-magija-neatskiriama-m%C5%ABs%C5%B3-prot%C4%97vi%C5%B3-gyvenimo-dalis-nuotraukos.htm
Laukiu laukiu G.Sviderskytės teksto žurnale "Kelias".

Bet spėju - "Bernardinuose" ji parašė neblogą trumpintą versiją.

www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-03-04-grazina-sviderskyte-pyragai-baigiasi-gal-gerai/41330

O šita jos frazė - kaip kulka į kitų lietuvių, mėgstančių keiksnoti (na, kritikuoti) žiniasklaidą širdis: 

Šią temą Lietuvoje įprasta sumenkinti, suprastinti ir galop išguiti paleidžiant, it pasiutusį šunį, pagiežą: rimtos žiniasklaidos norime, tik tie mūsiškiai žurnalistai, nevėkšlos, nepadaro, neišmoksta, nesugeba, am-am! Žiniasklaida pliekiama nušiurusia bjaurių sąskambių vanta. Pliekiama nesitaikant, nors ir mūsiškiai išsaugoję švarių mundurų. Pliekiama nepamatuojant, nes tai nėra vien mūsų problema. Svetur iš esmės diskutuojama dėl to paties, bet sykiu visiškai skirtingai, pagarbiai.   


Jau seniai padarytas mano interviu su A.Žebrausku:

http://www.lrytas.lt/-12672167551265975231-improvizuojantis-aktorius-a-%C5%BEebrauskas-reikia-apsikabinti-savo-baim%C4%99-ir-jud%C4%97ti-%C4%AF-priek%C4%AF.htm

Tačiau dabar perskaičiau teksto įžangą ir net nukrėtė šalčiu- ar čia neparašiau apie save pačią: "Buvai liūtas. Staiga krizė činkšt - ir jau tu nebe liūtas, o pelė, gal net negyva pelė". Mano zodiako ženklas - išties liūtas, ir krizė činkšt. Kartais tebesijaučiu liūtė, kartais - pelė. Bet negyva pelė... Ne...Kol kas dar labai gyva, tuo ir pasidžiaugsiu.

Šiaip smagus tekstas.

Kūrybinio rašymo pamokos

Džiugu, kad versmes jau perskaitė ir netgi gerą žodį pasakė.

Jei nematėt portale (juk čia ne "topų" tema:), tai tikrai rekomenduoju paskaityt - Laima Vincė duoda gerų patarimų:

http://www.lrytas.lt/-12667661621265941792-k%C5%ABrybinis-ra%C5%A1ymas-tai-ne-eil%C4%97ra%C5%A1%C4%8Diai-apie-ro%C5%BEytes.htm


Sekdama LJ mada :) , dar suvardysiu knygų mugės pirkinius.

Giedra Radvilavičiūtė  "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" (Perskaičiau jau pusę esė, labai smagu, o jau maniau,k kad Lietuvoj yra tik vienas Parulskis)

Alphonso Lingis "Bendra kalba, paskiri balsai" (Knyga įdomesnė už pavadinimą)

Thomas Merton "Nė vienas žmogus nėra sala" (Mėginu suprast, kas yra Dievas)

Edward W. Said  "Orientalizmas" (baisiausiai sudėtinga, bet jei domiuosiu Rytais, juk privalau įveikt :)

Laima Vincė "Rašyti gali kiekvienas (gerb. Justinas Žilinskas išinterpretavo, kad mes dabar mokysimės būti grafomanais :)

Kūrybinio rašymo pamokėlės

Šiek tiek primirša reitingus ir šiandien nuėjau daryti interviu apie tai, kas man pačiai labai įdomu. Suintrigavo knygų mugėje pristatyta Laimos Vincės Sruoginis knyga "Rašyti gali kiekvienas". Amerikoje kūrybinį rašymą ilgai dėsčiusi lietuvė parašė vadovėlį mokytojams, tačiau radau ten daug rašymo pratimukų, kuriuos atlikti pravartu kiekvienam iš mūsų. Kol kas apie pasakėčios, šeimos istorijos, žmogaus ir telefono, gestų aprašymo, veikėjo  balso, dialogo kūrimo pratimukus negaliu papasakoti - pačiai dar reikia įsigilinti.

Tačiau jau spėjau pastebėti vieną didžiulį knygos žavumą  - daug kur cituojamos nuostabios poetės ir kūrybinio rašymo mokytojos Natalie Goldberg mintys. Kelios trumpos ištraukėlės:

"Vienas iš pagrindinių rašymo praktikos tikslų - išmokti pasitikėti savo siela ir kūnu, tapti kantriems ir neagresyviems. Menas gyvena Dideliame Pasaulyje. Vienas eilėraštis ar apsakymas neturi reikšmės. Svarbus rašymo procesas ir gyvenimas. Pernelyg daug rašytojų parašė puikių knygų ir išprotėjo, tapo alkoholikais ar nusižudė. Šis procesas moko sveiko proto. Kartu su savo eilėraščiais ir apsakymais mes bandome tapti blaiviai mąstantys".

"Rašytojai gyvena dukart. Jie gyvena įprastinį gyvenimą: apsiperka krautuvėje, eina per gatvę, rytais ruošiasi į darbą, yra tokie pat greiti, kaip ir visi. Tačiau yra ir kita jų gyvenimo pusė,. kurią jie lavino - ta, kur viskas išgyvenama antrą kartą. Jie sėdasi, dar kartą pamato gyvenimą ir jį peržiūri. Žvelgia į audinį ir detales".

"Savaime mūsų pojūčiai yra nebylūs. Jie aprėpia patirtį, tačiau jiems reikia, kad mūsų sąmonė ir visas mūsų kūnas kurį laiką smarkiai sijotų patirtį. Vadinu tai "komposto darymu". Mūsų kūnai yra atliekų krūvos: kaupiame patirtį ir, yrant išmestiems kiaušinių lukštams, špinatų lapas, kavos tirščiams ir seniems kaulams, iš  mūsų protų susidaro azotas, šiluma ir labai derlinga dirva. iš jos pražysta mūsų eilėraščiai ir apsakymai. Tačiau taip nutinka ne iš karto. Tam reikia laiko. Nesiliaukite maišę savo gyvenimą organinių smulkmenų, kol kai kurios iš jų pro padrikų minčių atliekas pateks į tvirtą juodžemio dirvą".

Beje, Laima Vincė Sruoginis visus labai skatina burtis į rašymo būrelius, kuriuose žmonės mokytųsi rašyti. Pagalvojau - būtų smagu. Įsivaizduokite - kokį pirmadienio vakarą iš namų išlenda maumazas, ashtroka, rokiskis, gedas ir susirenka kur nors senamiesčio kavinukėj valandai su rašikliais (arba su kompais, kaip kam norisi :).
Gal tikrai verta bent sykį taip pažaisti?